Prancūziškas sodas – tai ne tik griežtų linijų Versalio parkai. Šiuolaikinė šio stiliaus variacija kviečia mėgautis neformaliu žavesiu, subtiliai derinamomis tapybinėmis spalvomis ir išskirtiniu augalų pasirinkimu, kuris leidžia sodui atrodyti lyg meno kūriniui. Jei jūsų siekiamybė yra estiškas, natūralus ir šiek tiek romantiškas sodas jūsų kieme, tuomet prancūziškas sodas gali tapti jūsų įkvėpimu. Kviečiame susipažinti su pagrindiniais prancūziško sodo kūrimo aspektais.
Kas yra prancūziškas sodas? Jo filosofija ir pagrindiniai elementai
Prancūziškas sodas – tai klasikinė ir simetriška sodo samprata, XVII a. Prancūzijoje įgyvendinta monumentaliu mastu. Būdamas ilgos tradicijos vaisius, jis pasiekė savo aukščiausią tašką Liudviko XIV vyriausiojo sodininko André Le Nôtre genijaus dėka – jo sukurti sodai prie Vaux-le-Vicomte, Chantilly ir ypač Versalio rūmų XVII a. pabaigoje tapo šio stiliaus kulminacija.
Šis sodo menas tapo pavyzdžiu Europos dvarams, kurie kūrybingai varžėsi tarpusavyje siekdami perimti prancūziškąją meistrystę ir įtvirtinti valdžios bei galios simbolį, kurį šis stilius perteikia. Prancūziško sodo menas prigijo Nyderlanduose, Vokietijoje, Švedijoje ir Austrijoje – dažnai persipynęs su stipriomis vietos tradicijomis – ir toliau vystėsi per visą XVIII amžių.
Šiuolaikinis prancūziškas sodas šiek tiek skiriasi nuo pirminės idėjos. Jame dominuoja ne griežtumas, o kūrybinė laisvė, ne tobulumo siekis, o natūralumo estetika. Pagrindinis šio sodo principas – sukurti harmoningą, gyvą erdvę, kurioje augalai atrodo taip, lyg būtų užaugę savaime, tačiau subtilus sodinininko prisilietimas vis tiek jaučiamas. Ir čia, vietoje griežtų linijų, atsiranda banguojančios formos, o augalams leidžiama tarpusavyje susilieti.
Prancūziškas sodas kinta kartu su metų laikais, nuotaikomis ir šviesa. Jame atsiskleidžia lėtas gyvenimo ritmas, kuris skatina mėgautis procesu, o ne siekti tobulos kontrolės.
Dažniausi prancūziško sodo elementai yra šie:
- kaimiško stiliaus kaltinio geležies baldai;
- prancūziško stiliaus fontanai ir vandens elementai;
- tvarkingos ir aiškiai apibrėžtos erdvės;
- gyvatvorės;
- topiarijos (figūrinis augalų karpymas);
- žvyro takeliai;
- akmeniniai ir terakotos vazonai.
Prancūziškas sodas: tapybiškos spalvos ir jų išdėstymo tvarka
Prancūziškas sodas neįsivaizduojamas be tapybiškų spalvų, jos – viena svarbiausių šio sodo išraiškos formų. Spalvos ne tik puošia, bet ir formuoja sodo nuotaiką, padeda sukurti tam tikrą emocinį foną. Skirtingai nei formaliuose soduose, kur vyrauja žalia spalva ir aiški struktūra, šiame sode leidžiama žaisti spalvomis, joms susilieti ir keistis. Todėl prancūziškas sodas dažnai primena impresionistų paveikslus: žaismingus spalvomis, šviesius ir šiek tiek romantiškus.
Rekomenduojamas video
Čia dominuoja švelnios, tarpusavyje derančios pastelinės ir natūralios spalvos: levandų violetinė, bijūnų rausva, pilkai žalsvos žolynų tekstūros, balti arba gelsvi rožių žiedai. Vietomis gali pasirodyti ir sodresni akcentai: tamsiai mėlyna, vyšninė arba sodri, sodrumu išsiskirianti žalia spalva, suteikianti prancūziškam sodui papildomos gyvybės ir gylio.
Svarbu ne tik spalvų pasirinkimas, bet ir jų išdėstymas erdvėje. Prancūziškas sodas neturi būti simetriškas – spalvos gali pereiti nuo švelnių, pastelinių prie ryškesnių, taip sukuriant bangavimo efektą. Svarbu nepamiršti, kad jūsų pasirinkti spalviniai sprendimai džiugins ne tik akį, bet ir veiks emocijas: ramins, įkvėps, sukurs jaukumo jausmą. Todėl planuojant prancūziško sodo spalvas verta vadovautis ne tik estetika, bet ir tuo, kokią atmosferą norite sukurti savo erdvėje.
Kokius augalus rinktis prancūziškam sodui?
Prancūziškas sodas išsiskiria savo augalų dermės menu, kur svarbiausia ne vien pavieniai egzemplioriai, bet visa jų kompozicija, sukurianti harmoningą, gyvybingą, bet neperkrautą vaizdą. Šiame sode augalai parenkami ne tik pagal spalvas, bet ir pagal formą, faktūrą, kvapą jei jų bei jų gebėjimą harmoningai įsilieti į aplinką.
Tarp klasikinių prancūziško sodo augalų pirmauja levandos. Jos ne tik skleidžia malonų aromatą, bet ir suteikia sodui švelnų, violetinės spalvos toną. Greta jų puikiai dera rožės – tiek vijoklinės, tiek krūminės, ypač švelnių rožinių ar kreminių atspalvių. Sodo romantiškumą sustiprina bijūnai, snapučiai, katžolės, šalavijai, o struktūrą padeda formuoti buksmedžiai bei kiti lengvai formuojami krūmai.
Ne ką mažiau svarbus vaidmuo tenka ir prieskoniniams augalams, kurie grožį sujungia su funkcionalumu: čiobreliai, rozmarinai, raudonėliai, šalavijai ne tik puošia, bet ir skleidžia kvapą bei yra panaudojami virtuvėje. Prieskoniniai augalai dažniausiai sodinami lysvių pakraščiuose arba terasų zonoje, kur juos galima lengvai pasiekti.
Kuriant tekstūrinį sluoksniavimą, rekomenduojama derinti aukštesnius augalaus su žemesniais, pasirinkti įvairių lapų formų ir žiedų struktūrų augalus. Tai padės sodui atrodyti gausiam, bet ne chaotiškam. Tačiau atminkite, kad tam, jog prancūziškas sodas atrodytų natūraliai, tarsi atsiradęs be žmogaus įsikišimo, būtina visus augalus subtiliai suderinti.
Galiausiai, verta atkreipti dėmesį ir į sezoninį žydėjimą. Prancūziškas sodas turėtų skleistis grožiu nuo pirmųjų pavasario žiedų iki paskutinių rudens spalvų, todėl verta derinti augalus taip, kad jų žydėjimas keistųsi visą sezoną, suteikdamas sodui nuolatinį gyvybingumą.
Sezoninio žydėjimo lentelė prancūziškam sodui (Lietuvai tinkami augalai)
| Metų laikas | Mėnesiai | Augalai | Pastabos/stilius |
| Ankstyvas pavasaris | Balandis – gegužė | Plukės, tulpės, narcizai, žydrės, veronikūnai, alpinė raganė. | Subtilūs, švelnūs, pastelinių spalvų akcentai. |
| Pavasario pabaiga / vasaros pradžia | Gegužė – birželis | Levandos, bijūnai, snapučiai, šalavijai, katžolės. | Prasideda pagrindinis žydėjimas, formuojasi tekstūros. |
| Vasara | Birželis – rugpjūtis | Rožės, bijūnai, verbenos, šalavijai, snapučiai, ežiuolės, liatriai, monardos. | Romantiškas, kvapnus, spalviškai turtingas sodo žydėjimo etapas. |
| Vasaros pabaiga / ruduo | Rugpjūtis – spalis | Astrai, rudbekijos, verbenos, šilokai, miskantai, melvenės, vėlyvieji snapučiai. | Ryškesni tonai, ilgiau išliekantis žiedų ir lapijos grožis. |
| Perėjimas į žiemą | Spalis – lapkritis | Dekoratyvinės žolės, džiovintos ežiuolės, šilokų žiedynai, buksmedžiai. | Struktūriniai akcentai, išlaikantys estetiką po žydėjimo. |
Pavyzdinis prancūziško sodo zonų planas ir aprašymas
Trumpas zonų aprašymas:
- Medžių ir krūmų zona: sudaro sodo „rėmus“, suteikia struktūrą ir aukštį. Čia gali būti buksmedžiai, rožės, hortenzijos, kurie formuoja natūralų sieną.
- Poilsio kampelis: ramybės oazė su suoliuku ar kėdėmis, apsupta kvapnių levandų ir švelnių žolinių augalų.
- Žolinių augalų lysvės: laisvos formos, banguojančios, kur auga snapučiai, katžolės, šalavijai, kurių žiedai susilieja į harmoningas spalvų bangas.
- Centrinis akcentas: didelis molinis vazonas su ryškiomis rožėmis ar kitais žydinčiais augalais, traukiantis dėmesį ir suteikiantis erdvei charakterio.
- Prieskoninių augalų zona: praktiška ir estetiška sodo dalis, kurioje auginami čiobreliai, rozmarinai ir raudonėliai, puikiai dera su gėlėmis ir skleidžia malonų kvapą.
Prancūziško sodo planavimas: dėmesys detalėms ir formoms
Nors prancūziškas sodas pasižymi, tarsi atsainiai sukurtu natūralumu, jo kūrimas reikalauja apgalvoto planavimo, dermės tarp struktūros ir laisvės. Išskyrėme pagrindinius prancūziško sodo planavimo akcentus, kad planavimo darbai būtų lengvesni.
1. Švelnios linijos ir takai
Vietoj griežtų geometrinių takų čia kuriami vingiuojantys takeliai, vedantys per augalų saleles. Jie gali būti iš žvyro, akmenukų ar net praminti tarp žolynų. Tokie takai ne tik funkciniai, kviečia tyrinėti, sustoti ir pasimėgauti.
2. Daugiasluoksnė struktūra
Sodinama sluoksniais: nuo žemiausių pakraštinių augalų iki aukštų žolynų ar krūmų. Tokiu būdu sukuriamas gyvas reljefas, kuris suteikia sodo vaizdui gylio. Rekomenduojama tarpusavyje derinti:
- žolinius augalus (katžolės, snapučiai),
- žydinčius krūmus (rožės, hortenzijos),
- struktūrinius augalus (buksmedžiai, šalavijai).
3. Poilsio zonos ir vizualiniai centrai
Vienas iš prancūziško sodo charakterio bruožų – mažos poilsio erdvės ar jaukūs kampeliai. Tai gali būti suoliukas po medžiu, staliukas levandų apsuptyje ar net didelis molinis vazonas, kuris veikia kaip vizualinis akcentas. Tokie elementai pabrėžia sodo „žmogiškumą“ – jame norisi būti.
4. Asimetrija ir natūralūs perėjimai
Prancūziškame sode nereikia simetrijos. Didesnė augalų grupė vienoje pusėje, šiek tiek pavienių augalų kitoje. Venkite pernelyg lygių kraštų ar vienodų lysvių; prancūziškas sodas išsiskiria laisvu srautu ir švelniais perėjimais tarps skirtingų zonų.
5. Augalų pasikartojimas
Kad sodas neatrodytų chaotiškas, verta tam tikrus augalus kartoti, pavyzdžiui, levandas, snapučius ar verbenas galima išdėlioti per visą sodą. Tai padeda sukurti vientisumo įspūdį net ir laisvo stiliaus kompozicijoje.
Kokie architektūros ir dizaino elementai yra būdingi prancūziškam sodui?
Prancūziškas sodas pasižymi ne tik augalų deriniais, geometrine tvarka ar asimetrija, bet ir kruopščiai apgalvotais mažosios architektūros bei dizaino sprendimais, kurie kuria vientisą ir estetiškai harmoningą aplinką. Tam tikri elementai šiame sode pasikartoja dažniausiai ir tampa atpažįstamu stiliaus ženklu. Jie ne tik puošia erdvę, bet ir pabrėžia sodo funkcionalumą, struktūrą bei kultūrinį charakterį. Toliau trumpai aptarsime pagrindinius prancūziško sodo elementus, kurių derinys padeda sukurti išskirtinį, klasikinį prancūzišką vaizdą.
- Kaimiško stiliaus kaltinio geležies baldai:
Elegantiški, bet tvirti baldai, dažniausiai juodi arba balti, suteikia romantišką, senovišką nuotaiką. Puikiai tinka poilsio kampeliams terasose ar tarp gėlynų. - Prancūziško stiliaus fontanai ir vandens elementai:
Nedideli fontanai ar baseinėliai padeda sukurti ramybės ir rafinuotumo atmosferą. Dažnai išdėstomi ašyje arba kaip centrinis sodo akcentas. - Tvarkingos ir aiškiai apibrėžtos erdvės:
Geometrinis zonavimas leidžia aiškiai matyti sodo struktūrą: kiekviena zona turi savo funkciją ir vizualinį vaidmenį. - Gyvatvorės:
Formuojamos iš tokių augalų kaip buksmedžiai ar ligustrai, jos padeda atskirti sodo zonas, pabrėžia simetriją ir sukuria tvarkingą foną žydintiems augalams. - Topiarijos (figūrinis augalų karpymas):
Gyvosios skulptūros, dažnai formuojamos į rutulius, kūgius ar spirales. Tai vienas iš labiausiai atpažįstamų prancūziško sodo bruožų. - Žvyro takeliai:
Šviesaus žvyro takai suteikia klasikinei sodo struktūrai lengvumo ir šviesos. Jie padeda pabrėžti linijas bei natūraliai susilieja su augalais. - Akmeniniai ir terakotos vazonai:
Naudojami tiek dekoratyviniams, tiek prieskoniniams augalams. Šie indai sukuria jaukius akcentus, ypač terasose ar prie įėjimo.
Šaltiniai:
https://ehne.fr/en/encyclopedia/themes/arts-in-europe/space-city-and-territory/french-garden
https://www.chezpluie.com/blogs/news/8-ways-to-create-your-french-garden
https://www.thespruce.com/what-is-a-french-garden-5069891
https://www.homesandgardens.com/gardens/how-to-design-a-french-provincial-garden
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
